________________________________________________

Nuo balto pūko debesies
Angelas sparnais tau moja
Ir savo fleita tyliai groja,
Tau gražią pasaką nakties.

________________________________________________

Sniego gėlės ant lango,
Snaigės šoka lauke baltą tango.
Ir per gilų nevaikščiota taką
Šventė atneša Tau laimės sapną.

________________________________________________

Kaip kartais sunku , kad esi..
Kaip liūdna kai nieko šiam pasaulyje tu neturi..
Kaip plyšta širdis, kai norisi apkabinti, bet negali..
Papraščiausiai neturi ką..
Atrodo viskas pasikeičia..
Kažkas atsiranda, bet dingsta kaip žvaigždės ryte..
O tu tik liūdi ir tyli..
Tik tu žinai ką iš tiesų jauti..
O jauti tą keistą šaltį viduje..
Jauti, kad tavo širdis vis labiau virsta bloga..
Tavo siela pykčio kupina..
O tavo veide, liūdesio mina..
Ačiū jums už tai, kad nesuprantat..
Ačiū, kad net nemėginate suprasti..
Aš nesu naivi, aš nesu tokia bloga kaip manot..
Aš pasikeist galiu, jaučiu..
Bet klausimas ar reikia man jau kito kelio?
Ar reikia saulės spindulių naujų?
Kodėl nauja diena man taip padarė?
Kodėl aš nejaučiu, kad gyvenu?

________________________________________________

Negrąžink man išmėtyto laiko,
Išbarstytų dienų negrąžink.
Tik, maldauju, į ateitį einant,
Paskutinės vilties neatimk.
Nebevaikščiok keliais praradimų,
Neberink sudaužytos širdies,
Tai, kas liko paliki likimui
Gal kiti ją surinkti padės.

Ji nėra iš trapaus porceliano,
Gal visas suklijuosiu šukes.
Ji stipresnė, nei daugelis mano
Tiktai tu atitrauki rankas.

Negrąžinki išvogto gyvenimo,
Eik savų paklydimų takais
Ir paliki man pasaką menamą
Kažkada išrašytais vardais.

Aš iškeisiu ramybę į vėtrą,
Kad ir vėl sualsuotų širdis
Ir, atvedusi audrą į giedrą
Išmazgot paprašysiu grindis,

Kad jose nebeliktų tiek purvo,
To murzino šleifo kaltės.
Aš išsižadu šiandien prieš Dievą
Sumaitotos savos praeities.

O išėjus, po trupinį rinksiu,
Į mozaiką sudėsiu dalis,
Jei reikės, net svetur pasiliksiu,
Tik tegul atsigauna širdis.

________________________________________________

 Ji mylėjo sniegą. Jis jo nekentė. Ji vis dar tikėjo pasakomis. Jis buvo pesimistas. Ji dievino dangų.
Jis sakė,kad tai banalu. Ji nuolat šypsojosi. Jis tai laikė navumu. Jai patikdavo sedėti naktį ant stogo ir žiūrėti į žvaigždes. Jis mieliau žiūrėjo į TV ekraną. Jis jai buvo viskas. Ji jam parasta lėlė. Ji manė,kad jis tas kurio jai reikia. Jis laikė ją maža mergaite. Ji liūdėjo. Jis ironiškai šypsojosi.
Ji verkė. Jis tylėjo. Ji kentėjo. Jis į tai nekreipė dėmesio. Ji pavargo ir panoro pasikeisti. Jis manė,kad ji tam per silpna. Ji vis tolo nuo jo. Jis to nematė. Ji beveik pamiršo jo vardą. Jis vis dažniau galvodavo apie ją. Ji pasikeitė. Ji pamiršo šaltą sniegą. Ji nebesėdi naktim ant stogo ir nesvajoja,nes jis sakė,kad tai vaikiška. Ji nebežiūri į tą nuostabų žydrą dangų,nes jis dabar bespalvis. Ji nustojo juoktis. Ji tapo tokia,kokios norėjo jis. Bet jis pasigedo tos mažos mergaitės su spindinčia šypsenair mylinčiomis akimis. Ji žiūrėjo į jį bejausmiu žvilgsniu. Jis suprato,kad ji jam pati svarbiausia. Jis norėtų ją susigrąžinti. Bet ji nebetiki meile... (EGO77)

________________________________________________

Būkite laimingi, suradę vienas kitą,
Būkite laimingi, kaip du žiedai pražydę,
Būkite laimingi, sumainę auso žiedus,
Neškit į gyvenimą vien džiaugsmą, laimę, dainą.

________________________________________________

 Sudie, pradinės klasės suole,
Sudie ir tau skambuti,
Ne visada norėjai tu
Man tikras draugas būti..

________________________________________________

Nenuorama, peštukas, sėdėdavau gale
Ir grauždamas pieštuką, trugdžiau kam nors šalia.
Kelnaitės paraitytos, kišenėje akmuo,
Apkultas apdraskytas vėl grįždavau namo.
Nė velnio nebijojau, pripratęs prie lazdų,
Tvirtai laikiaus ant kojų, ėjau pešiaus už du..

________________________________________________

Visos teisės saugomos::ego77